Pabėgių gėlės

Pabėgių gėlės

0 1207

Feljetonas

– Tėveli, kas yra pabėgėliai?
– Tai „pabėgių gėlės“.
– Kodėl taip sakai?
– O Kaip kitaip vadinti žmones einančius į pasaulį laimės ieškoti?
– Tada, lietuviai išvažiuojantys iš Lietuvos uždarbiauti irgi pabėgėliai?
– Mūsiškiai vadinasi – emigrantais.
– Kas po ES blaškosi su vidaus taisyklių bilietu vadinami migruojančiais lietuviais, o tie, kurie į ES lenda iš svetur – pabėgėliai?
– Ne visai taip. Lietuviams visada buvo leidžiama bėgioti tam tikroje teritorijoje. Tada – tarybų sąjungos, dabar – ES.
– O ko čia lenda tie pabėgėliai? Pas mus irgi ne medumi patepta. Mūsiškiai po svietą pasitrankę su pilnom kuprinėm milijonų į Tėvynę parvažiuos, o čia jau atbėgėliai lizdus susisukę…
– O ką tu jiems padarysi? Europos sąjungos valdžia kiekvienai ES narei, nori ne nori, liepia priimti po tam tikrą porciją pabėgėlių.
– Ar tai blogai?
– O kas čia gero. Prisitrins, suleis šaknis. Iš pradžių nuolankiai rodys tik baltus dantis, paskui parodys ir ragus. Tada jų jau nė su botagu nebeišvarysi.
– Negi mūsų valdžia kvailesnė už tave tėvelį?
– Vilniaus ponai Briuselio valdžiai į atlapus nesikabins, o paprastų žmonių balsai į dangų neįleidžiami. Mūsų tauta sensta, gimstamumas mažėja, biudžeto išlaikyti nebėra kam. O atbėgėliai – jauni, vislūs.
– Ir ką?
– Jeigu juos, kiekvienais metais įsileidinėsime po vis didėjančią porciją, mus pačius net be eurointegracinės programos – išknaksins net apsidairyti nesuspėsime.
– O jeigu neleisti?
– Kaip neleisi jeigu valdžia liepia! Juk ne šiaip sau NATO savo kariuomenę į ES rezervacines valstybėles kiša…
– Kad apginti nuo rusų.
– Gal nuo rusų, o gal šokinėjančius į akis nelojalius lietuvius sudrausminti.
– Kaip tai, kaip tai?
– Ponus nuo vargšų! Valdžią – nuo per garsiai reiškiančių savo nuomonę rinkėjų. Kai yra konkretus tikslas, turi būti numatomos ir atitinkamos priemonės jam apsaugoti. Pabėgėliai – viena iš alternatyvų užimant teritoriją be atviro karo. Todėl mes privalome: juos užjausti, gailėtis, šelpt, šert, šildyt ir žinoma nežvairuodami įsileist. Su jų įpročiais, pažiūromis, ydomis, kultūra, su jų odos spalva, kalba ir religija. Ne po vieną, ne po du, o kaip numatyta – urmu!
– Mūsų mieste aš jau mačiau labai ne lietuviškų veidų.
– Mūsų valdžia – Briuselio valdžios marionetė. Todėl, tikėtis dar vienos nepriklausomybės artimiausiu laiku – nėra iš kur. Bet kokios audros stiklinėse, jau dabar aktyviai gesinamos oranžinėmis revoliucijomis, istorija perrašinėjama, o nugalėtojai neteisiami.
– Mūsų prezidentė pasisakė prieš pabėgėlių srauto didinimą.
– Prieš rinkimus, dukrele, visi politikai vienaip kalba, kitaip galvoja, trečiaip daro. Tikros ylos iš maišo išlenda po rinkimų. O kol kas, esame priversti tiktai stebėti ir stebėtis, kaip aktyvūs kitataučiai aktyviai trinasi į mūsų aplinką. Ko primityvusis socializmas nevaliojo padaryti per penkiasdešimt metų, agresyvusis kapitalizmas su kaupu atliko per dvidešimt. Kai demokratinėje Amerikoje policininkai nebaudžiami žudo beginklius afroamerikiečius – tai pirmas ženklas, kad žmonės iš tenykščio „rojaus“ bėgs. O mums ženkliukas, kad susispaudę tiek kiek reikia, dar labiau užjaustume ir mylėtume pabėgėlius.
– Mūsų policininkai ne tokie.
– Pas mus viskas kitoniškai. Kol vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas trypčioja vietoje, pabėgėlių paradui imasi vadovauti bažnyčios atstovai. Jiems: išsigandusios, besiblaškančios nors ir kitataučių avelių sielos oi kaip reikalingos. Mes jau seni, užsigrūdinę, matę šilto ir šalto, prisiėdę ateizmo bacilų. Iš mūsų daug vaško nebeišspausi. O perbėgėliai kaip tik tas molis iš kurio ne tik galima, bet ir reikia lipdyti naują, stabilų pajamų šaltinį. Jeigu prezidentė paėmusi už rankos iš užsienio būtų atsivedusi keletą „nuskriaustųjų aureole“ paženklintų šeimų, visuomenė į tai galėjo reaguoti dvejopai. O čia gi Dievo namų iniciatyva. Nugalėti tinginčius mąstyti lietuvius, nereikia jokio karo. Uždėjai ant kaklo krikščioniško gailestingumo virvę ir tempkis į politinę tarpuvartę. Tereikia gražios pasakos, propaganda alsuojančio dokumentinio filmo su įtaigiu komentatoriaus balsu, ir du trečdaliai afrodarbo atlikta. Atlapaširdžių tauta svetimam skausmui – neabejinga! O čia dar iš radijo ir televizoriaus lendanti reklama: „Padė-ėkite mano vargstančiai ma-amai! Kai užaugsiu – aš pati jai padėsiu…“
– O tu tėveli prieš gailestingumą?
– Gailestingumas didelė jėga. Svarbu išmokti jį naudoti tinkamai. Marijos žemė – geidžiamas kąsnis. Tiesiog poilsio namai agresyviau nusiteikusioms aplinkoms. O mes, gavę per vieną skruostą skubame atsukti antrą. Vos nulipus nuo vieno grėbio, valdžia mums jau siūlo lipti ant dar skaudesnio. O kuo toliau į mišką, tuo daugiau siurprizų!
– Tu čia apie ką?
– Pabėgėliai, nei iš šio, nei iš to neatsiranda. Konkrečiu atveju jie – priverstinis saldainis mūsų tautai. Įlipę i Europos „beliašą“ esame priversti pajusti visą jo ne tik kvapą, bet ir skonį. Pabėgėlių apnamūdinimas – viena, bet ne vienintelė mums iš aukščiau nuleista nemalonė. Tie laikai, kai išeidami iš namų butų raktus pakišdavome po kilimėliais – praėjo. Kad pabėgėliai mums kišami ne padavimui doro vandens stiklinės, įsitikinsime po dviejų-trijų Seimo kadencijų. Čia kaip tik tas atvejis, kai labai norėčiau būti neteisus. Rašau ne todėl, kad pirmaujančiai savižudybių skaičiumi tautai įvaryčiau dar vieną fobiją. Ir ne dėl reitingų. Norisi kartais viešai iškračius parodyti tai, ką slepiu tolimame sielos kampe.
Pagarbiai…

2015

Antanas Stugys

NO COMMENTS

Leave a Reply