F. Kavoliūtė: Lietuva trinama uoliau nei sovietmečiu

F. Kavoliūtė: Lietuva trinama uoliau nei sovietmečiu

3 4944

Svetimųjų valdžia dešimtmečiais Lietuvoje tikslingai griovė kaimus ir viensėdžius, o mūsų valdžia, pati nesusimąstydama, iš esmės tęsia šitą darbą, ištrindama senuosius kaimų ir vienkiemių pavadinimus. Matydama skaudžias tokios politikos pasekmes, – sovietmečiu prarasti 5,6 tūkst. gyvenamųjų vietovių vardų,o dabar tas pats gresia 4200 ištuštėjusių kaimų ir vienkiemių, – Lietuvos geografų draugija ragina Seimą ir Vyriausybę atsikvošėti ir keisti įstatymus, kad vardų naikinimas būtų sustabdytas. „Respublikos“ pašnekovė – keletą dešimtmečių šį procesą stebinti ir analizuojanti Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto docentė daktarė Filomena Kavoliutė.

– Nykstant kaimams ir viensėdžiams gali atrodyti visai natūralu, kad iš registrų braukiami ir jų pavadinimai. Kaip paaiškintumėte, ko mes netenkame iš atminties trindami senuosius vietovardžius?

– Tikriausiai šito nereikėtų aiškinti vyresniajai kartai, prisimenančiai 1965 metais prasidėjusią melioraciją, kurios tikslas buvo po gerų darbų vėliava paslėpti blogus tikslus. Valdžiai reikėjo sunaikinti mūsų mažas bendruomenes, nes jos yra Tautos savastis, ir suformuoti didesnes bendruomenes. O tai buvo galima padaryti tik nukeliant vienkiemius. Žemėtvarkoje galėjo atsirasti terminas – buvęs kaimas. Pavyzdžiui, rusiškuose topografiniuose žemėlapiuose buvo pasvirusiu šriftu pažymėti tų kaimų vardai, kurių jau nėra. Bet Lietuvoje buvo nueita kitu keliu – išnykusį kaimą būtinai reikėjo pavadinti gretimo kaimo vardu.

Sunaikini bendruomenę, ištrini vardą, vadinasi, ištrini istorinę atmintį. Žmonės nukeliami, jie išeina iš tos vietos, ir atmintis nutrūksta. UNESCO Nematerialaus kultūrinio paveldo konvencija sako, kad senieji pavadinimai yra gyvi praeities liudininkai, tai yra kultūrinė, kolektyvinė atmintis. Ištrinti kaimų pavadinimus sunaikinus kaimus ir bendruomenes reikėjo būtent todėl, kad tas pavadinimas stiprina žmonių tapatybės jausmą. Juk reikėjo visokiais būdais nukirsti istorinę atmintį. Žiūrėkite, kiek daug yra kaimų, kurie vadinasi žmonių pavardžių vardais. Vadinasi, čia yra tavo šaknys, tavo atmintis. Jeigu tu nori pakirsti Tautą, tai tu po truputį pakirtinėji šaknis, atmintį.

– Dar daug kas prisimena, kad Lietuvoje tai buvo daroma ypač uoliai…

– Juk kaip buvo naikinama: senųjų trobų, atvežtų iš senųjų gatvinių kaimų, po karo remontuoti neleido, už tai galėjai išvažiuoti į Sibirą. Troba baigia supūti, reikia nusikelti. O tau dar duoda pinigų. Tai žmonės ir kėlėsi. Kai eini per Lietuvą ir dar matai vienkiemius, stebiesi, kaip jie sugebėjo vidury lauko išlikti, kai aplink neliko nė gyvos dvasios. Prie Kartenos išgirdau: „Taigi tėvas išėjo su kirviu prieš „staliniecą“ (vikšrinis traktorius – red. past.) ir pasakė: „Važiuok ant manęs.“ Taip tas vienkiemis ir liko. Dabartinė dvidešimtmečių karta nežino, kaip žmonės buvo varomi į gyvenvietes.

O kas buvo padaryta, kai Lietuvai buvo pasiūlyta pasiimti Kaliningrado sritį? Per naktį lietuviškus vardus rusiškais pakeitė. Kai nežinai, kas buvo anksčiau, tai koks skirtumas – Tilžė ar Sovietskas, Tolminkiemis yra Čistyje Prudy. Taigi, nelygu kuriai kartai tokius dalykus pasakoji. Kai tokie dalykai vyko, trisdešimtmečių, keturiasdešimtmečių karta dar buvo vaikai, ir mes buvome mokomi, kad ten nieko ir nebuvo. Dabar grįžtančiųjų į kaimus dirbti žemę mažai. Belieka monografijos, kuriose žmonės išlieja savo skausmą. Jose yra surašyta, koks kaimas buvo, kaip gyveno.

– Bet, pripažinkime, monografijų šiais laikais niekas nepuola skaityti…

– Užtat mes ir sakome, kad sugrąžinus žemę valstybės rūpestis turi būti sugrąžinti vardus ir kaimams. Jeigu jie gali vadintis gretimo kaimo vardu, tai jie gali vadintis ir savo istoriniu vardu. O kad nebūtų taip baisu, tai sugrąžinkime ir duokime kaip antrą vardą. Tai didelių pinigų nekainuotų. Ir bandykime skatinti žmones, kad jie prisimintų. Dabar jie stato kryžius, paminklus. Bet jeigu buvo kaimas, kodėl ties to kaimo riba šito nenurodyti? Prie Eržvilko mačiau tokį vaizdą: kaimo nėra, o prie medžio prikalta lenta su užrašu „Užakmeniai“. Užkalbinau tuos atsikėlėlius. Sako, prikalė todėl, kad toks kaimas buvo. Tai gyva tradicija. Tęskime ją, kad vardai neliktų tiktai dokumentuose. Mes visiems turime sakyti, kad atsigręžtų į tą vietovę, kurioje gyvena, ir ją saugotų.

– Sovietmečiu viensėdžiai buvo nukeliami ir jų vardai buvo trinami ne visur vienodai uoliai, nors įstatymai visiems buvo vienodi.

– Tai pasireiškė ne tik nukeliant viensėdžius. Buvo naikinami net sodybų medžiai, kad neliktų nė ženklo. Žemėtvarka buvo atlikusi nukeltinų vienkiemių vertinimą, tą medžiagą žiūrėjau Žemėtvarkos institute. Man krito į akis Lazdijų rajonas. Ten išliko labai daug vienkiemių, atrodo, kad ten visiškai kita Lietuva. Radau rezoliucijas: „tinka rekreacijai“ arba „arti kelio“. Sugalvota, kad tik rezoliucija būtų, jog viensėdis yra paliktinas. Ten surašyta visokių gerų dalykų, kurie leido sodybas išsaugoti. Lyg kitur nebūtų nei tų kelių, nei upelių. Kai pamatai rezoliuciją „palikti“, jauti, kad už to stovėjo žmogus. Tai priklausė nuo jo erudicijos, nuo jo išprusimo, supratimo, kas vyksta, kaip jis mato savo istoriją. Arba tu suvoki, kas yra, kas buvo, arba tu esi aklas kačiukas. Ir tu matai, kad ten buvo žmogus, nors jam reikėjo vykdyti įstatymus. Tu valdžios žmogus, tu turi savo pasaulėžiūrą ir gali pasielgti vienaip ir kitaip. Juk ir nuo pasaulėžiūros priklausė, ar sudarydamas tremiamųjų sąrašus tu bandei ką nors išsaugoti, ar surašei visus. Kada nors istorikai rašys, kas vadovavo tiems kolūkiams, kurie stengėsi būti pirmieji respublikoje ir šimtu procentų nukelti vienkiemius.

– Tai buvo sovietmetis. Bet kodėl dabar tas senųjų vardų naikinimas tebevyksta?

– Mes tiesiog nesusimąstome. Na, koks skirtumas, juk tušti laukai… Kaliningrado sritis – labai geras pavyzdys: koks skirtumas kai kam, kokiu vardu dabar vadinasi ta vietovė. Mes kasdienybėje nesusimąstome, bet kai eini per Lietuvą ir susitinki vietos šviesuolius, iš karto atsiveria akys. Jie net lauką dirbdami mato savo kaimo istoriją, parodo, vardus pasako. Mes esame atpratinti žiūrėti, atpratinti vertinti savo praeitį, palikimą, paveldą. Kultūros ministerijoje sėdi kaip zuikiai ausis suglaudę ir mes net neišsiaiškiname, kas yra nematerialus kultūros paveldas. Dainos, šokiai – puiku. O ar vietovardžiai yra paveldas? Tūkstančiai kaimų ir viensėdžių vardų jau išbraukta, tiek pat yra atsidūrusių pavojuje. Tai gal pasistenkime išsaugoti, o prarastus sugrąžinkime?

Mes dabar sakome, kad jeigu jau kaimas, tai turi būti žmonių. Bet jeigu yra laukas, tai, duok Dieve, gal ne visi išvažiuos iš Lietuvos, gal kažkas pasistatys trobą ir tas laukas taps kaimu. Reikės pasakyti, į kurį lauko galą nueiti, galės vartoti to senojo kaimo vardą. Tereikia į adresų registrą įvesti buvusią gyvenamąją vietovę, buvusį kaimą. Argi sudėtinga? Reikia tik noro, valios ir supratimo.

– Jūsų argumentai suprantami, bet kodėl toks valdininkų abejingumas, ar jie nesupranta, ką daro? Švenčionių rajono savivaldybė neseniai savo rajone panaikino daug administracinių vietų pavadinimų.

– Taip, jie skelbiasi, jie labai tuo didžiuojasi. Rugsėjį Vyriausybės vadovas pasirašė įsakymą Švenčionių rajone panaikindamas 17 kaimų ir 23 vienkiemių pavadinimus. Aš dar 1998 metais rašiau straipsnį, man buvo įdomu, kaip valstybė pasielgs vykstant žemės reformai. Niekas nepajudėjo. O juk valdininkas irgi iš kažkur kilęs. Jis toks pat pilietis, kaip mes visi, turime savo tėviškes, ėjome į tas pačias mokyklas, žinome savo krašto istoriją. Bet kodėl nesusimąsto, aš nežinau. Dar ir Ukmergė, panašiai kaip Švenčionys, pernai „pasižymėjo“. Ukmergiškiai net Vytinės viensėdį panaikino. Tas vardas greičiausiai susijęs su mūsų valstybės ženklu Vyčiu, kuriuo mes didžiuojamės. Jeigu jau tokius vardus naikiname šiais laikais… O jeigu dar istorikai prakalbėtų, su kuo tie kaimų vardai susiję, mes žadą prarastume. Kaimų varduose mes turime savo senąją istoriją.

Tiesa, kai kurie rajonai po truputį atkuria tai, kas buvo pasmerkta. Pakruojo rajonas suteikė 12 pavadinimų, Klovainių seniūnijoje atsirado Paežerių I, Paežerių II, Žiurkių, Pamūšio, Norkūniškio kaimai, Rymiškio viensėdis. Įdomu būtų pakruojiečių paklausti, kodėl jie atkuria tuo metu, kai kiti naikina. Vadinasi, vieni turi kažkokį išprusimą, kitiems jo trūksta.

– Atrodo, didelių išsilavinimų nereikia norint suvokti, kad vietovardžiai charakterizuoja daug ką: kuo žmonės vertėsi, kokį vaidmenį kadaise atliko tas kaimas, kas tai vietovei būdinga…

– Kartais atradimai labai nustebina. Matosi, koks buvo senųjų bendruomenių stulbinamas aplinkos pažinimas. Žmonės vaikščiojo pėsčiomis ir puikiai pažinojo savo gyvenamąją vietovę. Man atradimas buvo Ežeriūkai prie Sintautų. Ten plyni laukai, kai žiūri, vien kviečiai. Galvojau, iš kur tas vardas. Kai pamatai, kad laukas iš trijų pusių žemėja, bandai įsivaizduoti, kaip jis atrodydavo per polaidžius. Kai prasideda atlydžiai, ten viskas iš aukštesnių vietų subėgdavo, susidarydavo ežerai. Arba Raižiai į Alytaus pusę – kalvyno viršus kaip suraižytas. Arba, sakysime, Triapai, Ardai arba Nuotekos. Koks buvo žmonių matymas! Ir labai gražiai visos reformos matosi – Valakėliai, Margai. O žmonių pavardės? Kai tu žinai, kad tas žemės lopinys – tai giminės kelmas, tas supratimas duoda žmonėms dvasios stiprumo. O sociologai jau seniai kalba apie dvasinį skurdą. Gaila, kol kas daugiausia to dvasinio skurdo yra kaimuose.

– Ar tikite, kad valdžiai akys atsivers ir tas atminties trynimo procesas bus sustabdytas?

– Turiu vilties. Bet kartu ir suprantu, kad Vyriausybė turi tūkstantį reikalų. Aš manau, kad valdininkai dar yra neapsižiūrėję. Jie, galvoju, nesusimąstė, kur veda tas įstatymo punktas, kad gyvenamoji vietovė, kurioje nėra gyventojų, yra išbraukiama iš gyvenamųjų vietovių sąrašų registro. Tikiu, kad vieną dieną atsipeikės. Geografų draugija bando kelti, padrąsinti visuomenę, norime pažiūrėti, ką gali padaryti patys žmonės, bendruomenės. Tegul jie statys kryžius, paminklus, rodykles, kol kažkas atsibus ir susipras.

SIMILAR ARTICLES

3 COMMENTS

  1. O gal kaip tik viskas daroma tikslingai… Valdininkai viską puikiai supranta. Tokia yra jų partijos liniją. Jų akys tikrai plačiau neatsivers, o pirštai lenkti į save prieš srovę niekada neirkluos. Rašinys tikrai gražus ir reikalingas. Dėkoju už galimybę sugrįžti porą žingsnių atgal į istoriją. Pagarbiai…

  2. Geriausias““““ pavyzdys – nacionalinis transliuotojas LIETUVOS vardą sudergęs eL-eR-T, kai kurio širdžiai artimu LTSR sąskambiui….

  3. būtų gerai, kad koks stipresnio balso pilietis ar visuomenininkai kreiptųsi į Susisiekimo ministeriją paragindami sugrįžti prie užrašų autobusų stotelėse. Dabar važiuodamas pro gali apie kaimo pavadinimą sužinoti tik pasiklausęs

Leave a Reply